Išvien

Ar pažįstate žmogų, kurio žodis visad turi būti paskutinis? Tokį, kuris visada geriau žino kaip kiti turėtų jaustis, galvoti ir elgtis?

Aš tokį pažįstu. Atradau, kad su tokiu gyvenu. Ir nors negaliu pakęsti šitų savybių - tik vakar aiškiai pamačiau jas savo namuose. Tiesiai priešais mane. Veidrodyje.

Eilę metų rašau ir kalbu apie problemas nėščiųjų ir gimdyvių sveikatos priežiūroje. Kalbu apie tai, kaip turėtų elgtis gydytojai ir akušerės, kokius sprendimus turėtų priimti ligoninių administracijos ir Sveikatos Apsaugos Ministerija. Ir niekaip nesuprantu, kodėl manęs, taip gerai žinančios, kaip kiti turėtų elgtis - niekas patarimo neklausia.

Vadinu juos žiopliais, bukagalviais. Rodau pirštais į jų klaidas ir vadinu juos neišmanėliais, smurtautojais ir net prievartautojais. Ir tuo pat metu nuoširdžiai piktinuosi, kaip jie, tokie nejautrūs ir nedvasingi, drįsta moteris, kurioms netinka standartinė gimdymo priežiūra, vadinti supermamytėmis, natūropatėmis, acto garintojomis ir neadekvačiomis. Kokie jie nuodėmingi. Kokia aš teisinga.

Ar tikrai?

Vakar po susitikimo su senai matyta drauge galvojau, kodėl jai dalinant patarimus mano visas vidus priešinasi? Juk patarimai jos konstruktyvūs ir vertingi. Gal tik nesijaučiau jų prašiusi. O kai mane taiso, gydo ar tobulina be mano prašymo - visas vidus užverda iš priešiškumo. Tuomet užsidedu diplomatišką šypseną, kartais net pritariamai linksiu ties kableliais sakiniuose - tačiau aplink mane tuo metu stovi aukšta tvirta siena ir ‘žinančiojo geriau’ žodžiai manęs nebepasiekia. 

Ironiška, bet esu mačiusi tokią pat diplomatišką šypseną ir tuščią žvilgsnį medikų, su kuriais bendravau, veiduose. Pažįstu tą nesmagų jausmą, kai mano žodžiai kito nepasiekia. Bet problema juk tame, kuris nesugeba išgirsti.

Ar tikrai?

Juk neįdėsi atsakymo į galvą, kurioje nėra klausimo. O klausimo galvoje neatsiras, jei žmogus neieško. O kam žmogui ieškoti, jei jam ir taip patogu? 

Reikia padaryti, kad būtų nepatogu. Medikus reikia įbauginti tiek, kad jie nebedrįstų bauginti gimdyvių. Gėdinti juos reikia už tai, kad jie drįsta gėdinti būsimas mamas. Per jėgą išmokyti juos nenaudoti jėgos. Priversti juos atsisakyti prievartos.

Toks buvo mano planas. 

Aš rėkiau ir raudojau, ir keikiausi, kai vakar jis byrėjo į šipulius.

Nesu geresnė. 

Kartais, kai nebežinau ką daryti - iš bejėgiškumo rėkiu ant savo vaikų. Kai labai bijau dėl jų saugumo - gąsdinu juos baisiausiu scenarijum, kuris gali įvykti, jei jie ir toliau darys tai, kas man atrodo neatsargu. O jeigu nebematau kitos išeities, kaip užtikrinti jų saugumą - jų judėjimo laisvę suvaržau fiziškai. 

Motinystės iššūkiai, ar ne? Kam nepasitaiko... Tik kai panašūs dalykai vyksta gimdykloje - aš to nevadinu iššūkiais. Aš tai vadinu smurtu. Va toks va vertybinis pokeris.

Ir jei pas mane ateitų kas nors 'žinantis geriau’, mane išvadintų smurtautoja ir imtų neprašytas aiškinti, kaip man reikėtų būti geresne mama - tikrai parodyčiau duris ir platų savo nenormatyvinės leksikos žodyną. Arba mažų mažiausiai savo sukąstų dantų diplomatinę šypseną. 

Tą pačią, kurią matau medikų veiduose.
O kaip gi kitaip?

Kaip galiu tikėtis atvirų širdžių, kai sąvają nešiojuosi po šarvais?

Vakar buvo sunki diena. Byrėjo ne tik mano planai. Byrėjo mano pjedestalas ir mano pastatytos sienos. Ir visa tai tam, kad numetusi šarvus šįryt atrasčiau save tarp tokių pat žmonių, kaip ir aš. Tarp dulų ir akušerių, ir pribuvėjų, ir gydytojų ir šeimų. Tarp žmonių, kurie kartais klysta ir dažnai nesutaria. Tačiau šiandieną aš mus visus matau kaip vieną gentį, kurią vienija pašaukimas globoti mamą ir per ją atkeliaujantį naują žmogų.

Aš sudedu ginklus ir pradedu svajoti apie tai, ką mes sukursime dirbdami išvien!
Prisijunkite, jei jums pakeliui.


Laima Steponavičienė
Asociacija "Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga" 



1 komentaras:

  1. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti