Ar skauda gimdyti?

Kai aplinka kartas nuo karto pakibina, kad parašyčiau straipsnį apie skausmą, vis sustodavau. Nėra paprasta tema, kurią lengva išdėstyti nuosekliai. Ją galima nagrinėti remiantis biologija, tačiau nesinori pamesti ir vidinių, gilių dvasinių aspektų. Tiesą pasakius, mes vis dar skirstome save į kūną ir psichiką, lyg turėtume atskiras sistemas. O gimdymo tema šioje šviesoje nuostabi, nes čia taip glaudžiai viskas susiję.

Mokslas vis dar aikčioja nuo atradimų, nuo suvokimo, kad gamta ne visada baisi ir ne visada reikia ją kontroliuoti, o jei nesukontroliuosime, „bus blogai“. Amerikos ginekologų asociacija, išanalizavusi naujausius tyrimus, susijusius su gimdymu, priėjo prie oficialios išvados, kad jei tik įmanoma, reikia nesikišti į gimdymą, nes (kad ir kaip būtų keista) gamta čia viską sukūrė taip protingai ir gudriai, kad dar tik pradedame suprasti šią sistemą, o kiekvienas mūsų „įsikišimas“ turi padarinių. Tai tarsi voratinklio tinklas, kuriame visi siūlai susiję ir yra svarbūs. Neatsakingai timptelėjus vieną subyra visa sistema. O jei jūsų smegenys dabar pradėjo generuoti mintis apie tai, kaip moterys mirdavo gimdydamos, kai nebuvo kišamasi į gimdymą, tai stabtelkite. Tikriausiai visi sutinkame ir galime tik padėkoti mokslui, kad ėmėsi tyrinėti gimdymą ir dėl to dabar moterims kaip niekad saugu gimdyti. Tačiau tie tyrinėtojai buvo labiau panašūs į vaiką, bandantį sutaisyti sugedusį laikrodį – tam, kad išsiaiškintų, kaip jis veikia, teko išardyti visą mechanizmą ir tada jau nebeaišku kaip sudėti. Jei kyla noras pasišiurpinti, galite pastudijuoti akušerijos istoriją – kaip nėščias moteris rentgenu švietė, gimdyves dusindavo morfinu ir pririšdavo prie lovų, kaip leisdavo vaistus, kurių baisios pasekmės suvoktos tik vėliau. Ir, tiesą pasakius, aš vis dar šiurpstu nuo istorijų, kurias išgirstu savo kabinete... O mokslas mąsto lėtai. Pavyzdžiui, tik prieš kelerius metus susidomėjo, kaipgi sintetinis oksitocinas veikia moters emocijas – pasirodo, veikia, net 36 proc. padidėja depresijos pagimdžius tikimybė. Ir tik neseniai pradėta pastebėti ir įrodyta, kad gimdymas labai priklauso nuo to, ar bus šalia gimdančios moters kita moteris ir ar suteiks jai emocinę pagalbą. Tad mes vis dar esame tarsi vaikai su ardomu sudėtingu laikrodžio mechanizmu.

Gimdymo patirtis ne šiaip sau


Šiek tiek nukrypau į istoriją. Bet be jos niekaip nepavyks išsisukti, jei norėsime suprasti, kad gimdymo sąrėmiai nėra šiaip skausmas, kurį moteris turi ištverti. Gamta nenusprendė pakankinti moters tam, kad ji turėtų mažylį. Gimdymo procesas yra skirtas tam, kad mama ir vaikutis pasiruoštų etapui po gimdymo. Juk gamta stengiasi, kad mes tais mažais, rėkiančias ir labai nesavarankiškais žmogeliukais pasirūpintume, mums iš meilės jiems „nuneštų stogą“, kad bemiegės nakties prisiminimas dingtų užmarštin, vos tik pamatysime pirmąsias mažylio šypsenas, kad mama norėtų su juo būti, kad jos visa psichika saugotų, nujaustų, reaguotų ir rūpintųsi.

Mums, vakariečiams, labai sunku priimti tai, kad gimdymas yra intensyvus patyrimas. Mes įpratome viską gauti lengvai ir greitai ir šiek tiek užsisvajojom, kad gyvenimo esmė yra „gerai jaustis“, o tai iš tiesų neretai priveda prie beprasmybės jausmo. Apsižvalgykite aplink, paklausykite žmonių istorijų – gilūs, svarbūs pokyčiai dažniausiai ateina per intensyvius patyrimus. Juk pokytis griauna tai, kas sena. Ir kartais dėl to skauda, ir dažnai tai baugina. O moters gyvenimas jai tampant mama sugriūna ir susikuria iš naujo. Jei norite biologinio mechanizmo, tai neuromokslininkai, tyrinėjantys moters smegenis, teigia, jog niekada daugiau per suaugusių gyvenimą smegenys nepasikeičia taip stipriai, kaip per nėštumą ir gimdymą. Ir gimdymo sąrėmiai yra tam, kad tas pokytis įvyktų. Jei mes galvojame, kad moterį anestezuosime, dirbtinai paskatinsime ir tai neturės pasekmių, esame labai naivūs. Ir čia kalbu ne apie tuos atvejus, kai pagalbos tikrai reikia, kai intensyvumas tikrai yra per didelis. Čia apie tuos atvejus, kai moteris atvykus į ligoninę paguldoma į lovą, jai neleidžiama judėti, ji gąsdinama, o tada brukama epidūrinė nejautra („o kam gi čia kankintis“) ir kaip sniego gniūžtė gimdymas tampa sudėtingas, nes pradeda byrėti viskas.

Esmė yra ta, kad gimdymas nepriklauso nuo mūsų valios. Mūsų sąmonė net nežino, kaip pagimdyti (beje, net protingiausi mokslininkai to irgi nežino). Gimdo mūsų kūnas, jam vadovauja mūsų senosios smegenys, t. y. limbinė sistema ir joje besigaminantys hormonai. Ką mes galime padaryti, kad gimdymas vyktų kiek įmanoma sklandžiau, tai sukurti erdvę jam vykti. „Mhm... – palinguosite galvomis. – O ką tai reiškia?“ Tai reiškia, kad jei mūsų kūnas išsigąsta, jame pradeda veikti streso hormonai, kurie nelabai draugauja su gimdymo hormonais, ypač jo karaliumi oksitocinu. „Na, ar žinot, kas yra oksitocinas“, – klausiu smalsių ir apsiskaičiusių būsimų mamyčių. „... Tai laimės hormonas... gal?“ – dažniausiai bando spėlioti kaip mokykloje. „Tai daugiau meilės ir ryšio hormonas. Tai kada jūs jo turite daug?“ – klausiu toliau. Į mane sužiūra pasimetusios akys. „Kai mylitės, – atsakau ilgai nekankindama. – Tad tokios, kokios esate jautrios aplinkai ir šalia esančiam žmogui kai mylitės, tokios jūs būsite jautrios per gimdymą“. Ir čia dažniausiai kažkas susijungia. Juk apie oksitociną žino visi, bet kas jis iš tiesų yra, ko reikia, kad šis hormonas išsiskirtų, dažniausiai neįsisąmoniname. O oksitocinas – nuostabi chemija, nors šis hormonas būna mūsų smegenyse labai trumpai, jis aktyvuoja ir kitus hormonus, kurių labai reikia gimdančiai mamai, kaip, pavyzdžiui, endorfinų – natūralių anestetikų ir natūralių narkotikų (veikiančių kaip opiatai). Tad jei mama jaučiasi saugi, jei ji leidžia savo kūne vykti tam, kas turi vykti, neišsigąsta, nekovoja su joje kylančiais pojūčiais, jutimais, procesais, tada jos smegenys sukuria cheminį kokteilį, kuris ne tik padeda susitvarkyti su skausmu, įsimylėti savo mažylį iš pirmo žvilgsnio, bet ir keičia smegenis taip, kad mama, augindama vaikelį, nuolat patirtų euforijos antplūdį, kai jos smegenys išskyrinės oksitociną, dopaminą (ši medžiaga sukelia atlygio jausmą, tai priklausomybės hormonas) ir endorfinus, ir visa tai vadinama motinystės atlygio sistema. Tad gamta apie viską pagalvojo.

Pastebėta, jog būtent sensoriniai stimulai, sukelti gimdos susitraukimų, keliauja į smegenis ir aktyvina tuos centrus, kurie atsakingi už oksitocino gamybą. Tai yra teigiamo grįžtamojo ciklo efektas – sąrėmis skatina oksitocino skyrimąsi, šis hormonas skatina sąrėmius ir t. t. Gimdymui progresuojant išsiskiria vis daugiau oksitocino. Kai vaikučio galva nusileidžia tiek, kad pradeda stimuliuoti tam tikrus nervus, kurie „pastebi“ įsitempimą apatinėje makšties dalyje ir gimdos kaklelyje, tada siunčiamas signalas į moters smegenis, kad išsiskirtų dar daugiau oksitocino ir gimda dar stipriau stumtų vaikelį gimdymo takais. Tai vadinamas Fergiusono refleksu, jo dėka ne tik progresuoja gimdymas, bet ir prisikaupia oksitocino laikotarpiui po gimdymo. Įdomu tai, kad gerai gimdymo eigai reikalingas pulsavimas, kurį ir sukelia sąrėmiai. Jų metu oksitocinas išsiskiria bangomis ir moters kūne vykstantys intensyvūs kūniški patyrimai yra tas gerasis eustresas, kurio reikia, kad išsiskirtų endorfinai ir padėtų kūnui geriau priimti tai, kas vyksta. Tad su kiekvienu sąrėmiu moters smegenys išsiskiria vis daugiau šių nuostabių, truputį (o kartais visai ne truputį) „vežančių“ hormonų, kurie nuskausmins, o po gimdymo padės jai būti įsimylėjimo ir priklausomybės būsenoje su mažyliu. O kas gali būti geriau jam, mažam ir nesavarankiškam mažyliui, bandančiam suprasti, koks yra šis pasaulis, ar jis yra mylimas ir svarbus, jei ne dėl naujagimio išprotėjusi mama, kurios akyse jis mato nenusakomą meilę ir priėmimą? Ar tai svarbu? Nueikite į psichoterapiją ir suprasite, kokie svarbūs yra šie pirmieji santykiai.

Ką sako tyrimai? Tyrimų labai mažai, tačiau vienas iš didesnių tyrimų (jame dalyvavo 15 000 moterų) parodė, kad sulaukusios palaikymo per gimdymą moterys savo motinystę apibūdino kaip lengvą (65 proc.), depresija pagimdžius šioje grupėje buvo tik 10 proc. Ir tik 27 procentams moterų, kurios negavo palaikymo per gimdymą, motinystė atrodė lengva, šioje grupėje depresija po gimdymo sirgo 23 proc. moterų. (Continuous support for women during childbirth. Cochrane Pregnancy and Childbirth Group. Hodnett ED, Gates S, Hofmeyr G, Sakala C) Tai rodo, jog saugumo, ryšio, pasitikėjimo kūrimas gimdyme ne tik pagerina gimdymo išeitis, t. y. taikoma mažiau intervencijų, bet ir turi ilgalaikį poveikį motinystei. Tyrimai taip pat rodo, kad epidūrinė nejautra moterims apie 50 proc. sumažina beta-endorfinų. Ir tai neigiamai veikia motinystės atlygio sistemą. (Buckley, Sarah J. Hormonal Physiology of Childbearing: Evidence and Implications for Women, Babies, and Maternity Care. Washington, D. C.: Childbirth Connection Programs, National Partnership for Women & Families, January 2015) Tad visiems tiems, kuriems atrodo, kad „gyvename ne akmens amžiuje, kam kankintis?“, siūlau pasiskaitinėti daugiau ir suprasite, kad tai labai labai sudėtinga sistema, ir mums reikia daugiau galvoti ne kaip ją sukontroliuoti, o kaip sukurti erdvę, kad nereikėtų kištis į gimdymą. Tiesa, kartais reikia pagalbos ir tikrai nuskausminimas, skatinimas, cezario pjūvio operacija gelbsti ir yra svarbūs. Tik norėtųsi, kad mes geriau atskirtume, kada jų tikrai reikia. Neseniai girdėjau istoriją, kai gimdančiai moteriai pasiekus tašką „nebegaliu“ ir kylant mintims apie nuskausminimą, buvo pasiūlyta išbandyti vonią, kurioje ta šeima nuostabiai ir pasitiko mažylį vandenyje. Norisi daugiau tokių istorijų ir patirčių.

Tai gimdyme turi skaudėti?


Ir taip, ir nebūtinai. Jei jau kalbame apie biologinius dalykus, reikėtų nepamiršti, kad didžioji dalis gimdymų tikrai bus intensyvūs (ir mokslininkai bando suprasti – ar tai dėl didelių vaikučių galvų, ar dėl pakitusios mitybos mums tapus sėsliems). Bet ar tą intensyvumą mūsų smegenys suvoks kaip skausmą ir kokį skausmą, čia jau kitas klausimas.

Tad pažvelkime, kas yra skausmas? Mes kelis šimtmečius naudojomės Dekarto aprašyta skausmo sistema, kurioje yra stimulas ir atsakas – t. y. skausmo stimulas sukelia smegenų reakciją į tai ir nieko daugiau. Tačiau maždaug dvidešimto amžiaus antroje pusėje šis supratimas pakito. Mes supratome, kad skausmas yra daug sudėtingesnė sistema nei atrodė anksčiau. Kaip teigia skausmą tyrinėjantys mokslininkai, skausmas yra nemaloni emocinė patirtis, siejama su realiu ar galimu kūno pažeidimu. Skausmas yra subjektyvi patirtis ir dėl to dar nepavyko sukurti skausmometro, kuris pasakytų, kokį skausmą žmogus patiria. Pavyzdžiui, jei jūs žmonių paklausite, kiek jiems skauda, kai jų pirštą įkišite į 46 laipsnių vandenį, jie savo patirtį graduos nuo 0 (visai neskauda) iki 10 (labai skauda). Tad pats stimulas visiškai nepaaiškina, kaip mes reaguosime į jį (dėl to niekas neturi teisės moteriai sakyti, kad jai „neskauda“, jei ji sako priešingai). Kodėl taip atsitinka? Dėl to, kad mūsų kūnas, gavęs stimulus, juos verčia elektros impulsais, kurie keliauja į smegenis. Smegenys šiuos impulsus išfiltruoja (nes jei patirtume viską, mes išprotėtume) ir tada tuos impulsus „interpretuoja“. Ir ši interpretacija priklausys nuo daugelio dalykų. Kad būtų aiškiau, iškart eikime prie gimdymo.

Moters kūnas gimdyme siunčia labai daug signalų. Ir tai turi biologinę prasmę – kad moteris susitelktų į kūną, klausytų jo. Šie pojūčiai skatins ją judėti, ieškoti tinkamos pozos ir taip padės vaikeliui geriau įsistatyti į gimdymo takus. Ir moters smegenys realiai yra užtvindytos informacijos. Jai spaus, maus, temps, kais, šals, durs. Bet tai dar nėra skausmas. Tai yra intensyvus kūniškas patyrimas. Skausmas ateina su mintimis „nebenoriu“, „nebegaliu“, „noriu, kad tai liautųsi“, „neatlaikysiu“. Tad nuo ko priklauso, kaip moters smegenys interpretuoja kūno signalus ir ką skausmo tyrėjai yra atradę?

Kognityvinis elementas ir kontekstas, t. y. kokias mes turime nuostatas ir mintis apie tai, kas vyksta. Iš esmės gavusios signalą mūsų smegenys klausia, ką aš žinau apie tai, kas vyksta. Tad dabar peržvelkite savo nuostatas, sugestijas, filmų vaizdus apie gimdymus, draugių pasakojimus ir suprasite, kad kai moters smegenis pasiekia sąrėmių pojūčiai, jos smegenys sako: „Ojėtau, prasideda gimdymas! Dabar reik išgyventi! Bus baisu!“ Ir smegenys daug greičiau pasakys: „Oi, skauda.“ Tyrimai rodo, kad tikintis skausmo mes jį patirsime daug greičiau. Dėmesys labai svarbus skausmui – pasirodo, jei mes sugebame būti susikoncentravę, bet ne į skausmo pojūtį, mūsų skausmo patirtis sumažėja. Ir gimdyme tai tikrai veikia. Kiek kartų esu girdėjus iš moterų: „Geriausiai padėjo kvėpavimas.“ Susitelkusios į savo kvėpavimą mes ne tik kad sutelkiame dėmesį į kūną (ne į skausmą), bet ir kartu jį raminame.

Mūsų lūkesčiai labai svarbūs. Gimdyme tikrai būna visaip, bet kreipti savo mintis į pozityvius dalykus, kurti vaizdiniais gražų gimdymą prasminga. Mokslininkai teigia, kad mūsų nuostatos, lūkesčiai, motyvacija lemia, kiek stimulas bus skausmingas. Ne veltui gamta palaiko mamą ir vaikelį viename kūne devynis mėnesius. Taip mama po truputį prisipratina naują gyventoją, užmezga ryšį su juo ir atsiranda jausmas „jau noriu pamatyti savo mažylį“, kuris tikrai padeda išbūti gimdymą ar bent padeda jo laukti.

Kitas svarbus skausmo elementas – emocijos – pasirodo, kai mūsų kūne pradeda intensyvėti pojūčiai, aktyvuojasi tos smegenų dalys, kurios veikia ir patiriant emocijas. Vienas mokslininkas savo pranešimą apie skausmą pabaigė fraze „Meilė – tai vaistas nuo skausmo“, o tuo tarpu baimė, nerimas ir įtampa didina skausmo patyrimą. Gimdyme tai pasireiškia labai stipriai. Ir čia labai norisi pasakyti, kad gerai yra mokėti atpažinti savo emocijas kūne. Save nuraminti – ne tas pats kaip slopinti emocijas. Jei atvažiavus į ligoninę, užuodus ligoninės kvapą, pamačius baltą chalatą mūsų kūnas įsitemps, neužtenka sau pasakyti „nėr ko bijoti“. Nes baimė liks. Pajusti įtampą, baimę, nuraminti savo kūną (įsikniaubti į vyrą, užuosti jo kvapą, pajusti jo glostančias rankas, giliai kvėpuoti) bus daug efektyviau nei sakyti sau „nebijok“. Ir nėštumas – puikus laikas išmokti atpažinti emocijas savo kūne – plaukiokite, šokite, kvėpuokite, jauskite, vaikščiokite, sportuokite.

Ir paskutinis elementas – subjektyvūs skirtumai – tai yra mūsų individualumas, genetika. Tai yra faktoriai, kuriems mes turime mažai įtakos. Ir čia turime suvokti, kad kiekviena moteris į kiekvieną gimdymą reaguos skirtingai. Tai ir yra nenuspėjama kelionė, kurioje kai kuo galime sau padėti, o su kažkuo tenka susitaikyti ar ieškoti kitokios pagalbos. Tad „sveiki atvykę į tėvystę“, kur nuolat savęs klausi, ką aš galiu pakeisti, o ką turiu priimti. Ir gyvenimas, kaip ir gimdymas, yra patyrimas, kuriame nuolat mainosi galėjimas ir priėmimas. Tad linkėčiau nepamiršti abiejų šio patyrimo polių.

Apie autorę



Knygos „Motinystės kelias“ autorė, psichologė, hipnogimdymų mokytoja Sigita Valevičienė jau 11 metų dirba nėštumo, gimdymo ir laikotarpio po gimdymo srityje – ruošia šeimas gimdymui, konsultuoja moteris nėštumo metu ir laikotarpiu po gimdymo. Taip pat dirba su nėštumo nerimu, gimdymo baimėmis, depresija po gimdymo, potrauminiu streso sutrikimu.









Ar šis straipsnis buvo vertingas?

Visa informacija, pateikiama šiame puslapyje yra nemokama. Ir visada tokia bus.

Šiame puslapyje nėra reklamos. Rinkdamiesi būti nepriklausomais ir pateikti jums objektyvią informaciją atsisakome pajamų, kurias galėtume gauti iš nėštumo ir gimdymo priežiūros paslaugas teikiančių arba gimdymui naudojamus medikamentus bei įrangą parduodančių asmenų ar interesų grupių. Ir taip visada bus.

Į šį puslapį sudedame ne tik savo žinias, bet ir savo laiką bei širdį. Ir siekdami išlaikyti šią iniciatyvą gyvą ir nepriklausomą, mes prašome jūsų paramos. Kiekvienas jūsų pervestas euras padeda mums parašyti tekstą, įsigyti knygą ar įsipilti kuro važiuojant į konferenciją ar susitikimą su gimdymo stacionarų atstovais.

Ačiū!
Laima

5 komentarai:

  1. Wow! Ačiū Sigita, labai puikus straipsnis!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Didelis dėkui už informatyvų straipsnį. Manau neštumui ir gimdymui reikia pradėti ruoštis anksčiau ( jei tik išeina), mokintis pažinti savo kūną, būti sąmoningoms, bei pasitikėti savimi!

    AtsakytiPanaikinti
  3. nuostabus tekstas! visoms moterims ir jų palaikytojus pries gimdyma reiktu tai perskaityti!

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pezalai eiliniai, skaudes jeigu taip nusiteiksi, o jeigu ne,tai matai neskaudes, nereikia sapalioti,kalbeti su anuo pasauliu, skauda nezmoniskai,del to moteris ir pradeda sakyti nebegaliu,nebenoriu,negi del to,kad jai visai neskauda ir kai gimdai oirma karta nieko nesitiki ir nezinai del to sakyti,kad skauda,nes bijai yra nesamone, o ir pats gimdymas nera stebuklas ar zygdarbis,nes tai eilinis procesas gamtoje ir gali nieko nedaryti,vistiek pagimdysi. Skysti paistalai

    AtsakytiPanaikinti
  5. Thanks for sharing. Keep it up. For the safe nonsurgical abortion procedure buy online Abortion Pills.

    AtsakytiPanaikinti